Savaitinė Lietuvos žinių apžvalga

Ruošia Laima Statulevičienė

Cia apzvalga tiems, kurie dar nemato lietuvisku raidziu...

Lietuviškus priedus Windows 95, 98, 2000 ir Windows NT 4.0 rasite http://www.kada.lt/litwin/

Šios žinios jau turi savo namus:
Laimos Apžvalga http://www.apzvalga.lt Tikimės, kad neužilgo ši svetainė sulauks esminių pokyčių...

Lithuania-On Line tinklapyje surasite daug nuorodų į kitus lietuviškus lapus (Naujas adresas!)

Įdomios informacijos tikrai rasite Globaliajame lietuviškame tinkle.


Lietuvių Elektroninis Klubas (LEK)

Lietuva, jos žinios ir problemos, jos nuostabūs žmonės, jų kasdienybė ir nepaprasti įvykiai, gilios mintys ir paprasti užklausimai- tai tik kelios šio neredaguojamo klubo temos. Elektroninėje erdvėje visos nuomonės leidžiamos. Šis klubas laikomas demokratine ir save reguliuojančia lygių narių organizacija. Pagal serverio reikalavimą, komercine reklama neleidžiama.

Užsirašyti į klubą galima nuėjus į lapą http://listserv.nd.edu/archives/lekas.html

Laiškus klubui siųskite adresu: lekas@listserv.nd.edu. Laiškai šituo adresu ateis visiems LEK'o nariams.


Pirma Lietuvos žinių apžvalgos laida pasirodė 1992 metų liepos mėnesį. Nuo to laiko kiekvieną savaitę, jei tik nebūna kompiuterinių audrų, jos iškeliauja kompiuteriniu paštu po visą pasaulį bei patalpinamos į šią svetainę.
Šių žinių nebūtų be pagrindinio rėmėjo - Kalifornijos Lietuvių Radijo "Lietuviškos Melodijos". Didelis ačiū visiems, kurie metų gale remia šią programą aukomis. Asmeniškai dėkoju p. Albinui Markevičiui.

"Apžvalgos" internetinę versiją nuo 1996 m. prižiūri Vytas Statulevičius. Visus priekaištus siųskite vytas@vtex.lt

Ši "Apžvalga" - tai seniausias lietuviškas elektroninis periodinis leidinys!

WWW versija turėtų pasirodyti kiekvieną savaitę ketvirtadienio vakare Lietuvos laiku. Norintys gauti šią Apžvalgą elektoniniu paštu gali į Laimą laima@ktl.mii.lt .

Labai smagu būtų sulaukti atsiliepimų ir pasiūlymų.

Laima, laima@ktl.mii.lt

REKLAMA

Skelbdami reklamą remiate "Apžvalgą"!



ŽINIOS IŠ LIETUVOS 2008 SPALIO 30 DIENĄ

Turinys


Ekspedicijos "Lietuva - Armėnija'08" dienoraštis


Birželio 21, šeštadienis

Kaip ir pirmąją ekspediciją į Kaukazą šiemet savo kelionę pradėjome nuo Vilniaus Arkikatedros. Buvo puikus saulėtas vasaros rytas - giedras dangus mums žadėjo puikią kelionės pradžią. Šį kartą išsiruošėme dviese, nes vienas sūnus išvažiavo uždarbiauti į Jungtines Valstijas, o kitas - turėjo baigti mokslus. Kiek kvietėme prisijungti draugų - dėl vienokių ar kitokių priežasčių niekas neprisijungė. Kita vertus, būsimoji kelionė nebuvo iš paprastųjų, tad kuo mažiau žmonių, tuo mažiau skirtingų nuomonių. O dviese keliauti - taip pat smagu. Taigi iš lydėjo mus tik sūnus, kiti, kuriems pranešėme apie savo ekspedicijos pradžią, matyt, turėjo svarbesnių reikalų ankstų šeštadienio rytą. Kelionės pradžia buvo panaši į pirmąją ekspediciją. Skirtumas tik tas, kad prie Baltarusijos sienos jau turėjome pastovėti eilėje. Baltarusis muitininkas nuodugniai apžiūrėjo mūsų automobilį, kuriame buvo nemažai turto. Be viso kelionės inventoriaus, kuris buvo tvarkingai sudėtas į dėžes, dar vežėme dovanų į Gruziją nenaują kompiuterį, benzininį pjūklą, taip pat vežėme papildomas džipo sėdynes, o kur dar bagažinė ant džipo stogo, prikrauta rečiau naudojamo turistinio inventoriaus. Už Baltarusijos kelius reikėjo sumokėti 5 USD. Pagaliau praėjus dviems valandoms, galėjom keliauti toliau. Iš Baltarusijos pusės kokius 3 km tęsėsi sunkvežimių eilė. Kelias buvo naujai suremontuotas. Netrukus privažiavome tą pačią poilsio aikštelę, kurioje buvome sustoję ir pernai. Tuomet ji dar buvo neįrengta iki galo, o dabar jau buvo malonu sėdėti prie tvarkingų stalų. Toliau kelias buvo geras, jau buvo sutaisytas ir viadukas, dėl kurio pernai turėjome padaryti nemažą kelio lankstą iki Minsko. Ukrainos pasienį pasiekėm šeštą valandą vakaro. Vėl teko laukti ilgesnėje eilėje nei pernai. Vėl ilgos sunkvežimių eilės tiek vienoje, tiek kitoje sienos pusėje. procedūros šiame pasienyje taip pat užtruko apie porą valandų. Jau buvome nutarę nevažiuoti naktį per Ukrainą, o stoti nakvynei pirmajame motelyje. Netrukus jį ir suradome pakelės kaimelyje. Motelis buvo įrengtas sovietmečio laikų kontoroje, tačiau kambariukai tvarkingi, su dviem lovom, spinta, kriaukle, tualetas ir dušas, žinoma, gale koridoriaus, ir tikrai neatitinka eurostandartų, bet pakankamai švaru. Kontoros kieme, kuris buvo su aiškiais sovietmečio ženklais, pasistatėmė automobilį, o jį saugojo čia pat pririštas didelis šuo. Motelio sargas ir prižiūrėtojas, dar pasitikslino, kada ketiname grįžti į motelį, nes nakčiai jis paleis dar kelis šunis lakstyti po teritoriją. Mes tuo tarpu užėjome ir greta esančią kavinukę - diskoteką pavakarieniauti. Kol kas ten buvo tuščia, bet netrukus pradėjo rinktis jaunimas, užsuko ir keli vyrai. Per televizorių kaip tik transliavo Europos futbolo čempionato ketvirtfinalį - žaidė olandai su rusais. Netrukus aistros kavinėje pradėjo po truputį kaisti. Prie mūsų prisėdo milicininkas, kuris 1988 metais tarnavo Marijampolėje, ir žurnalistas - opozicininkas, kuris simpatizavo Vakarų Europai. Milicininkas aiškiai pasakė, kad jis serga už rusus. Mūsų pozicija taip pat buvo aiški - mes negalim "sirgti" už Rusiją. Rungtynių pabaiga buvo labai įtempta ir galiausiai baigėsi rusų futbolininkų pergale. Mes kavinėje, žinoma, nepradėjom aiškintis santykių, tačiau atmosfera buvo karštoka. Galiausiai, nors milicininkas labai buvo patenkintas, kad rusai laimėjo, mes priešpastatėm savo argumentą, kad rusų komandą treniravo olandas Guus Hiddink. Nepaisant šių "idėjinių nesutarimų", išsiskyrėme labai draugiškai. Juolab, kad į diskoteką jau buvo susirinkęs vietinis jaunimas, kuris į mūsų aistringas diskusijas žiūrėjo atsargiai. Tad pirmoji kelionės diena baigėsi taikingai - mes nuėjom miegoti į savo motelio kambariuką, o milicininkas su žurnalistu turėjo pasukti galvą, kaip jiems grįžti namo į gretimą miestelį, nes jų vairuotojas jau buvo išvažiavęs, taip ir nesulaukęs rungtynių pabaigos.


Birželio 22, sekmadienis

Antrą kelionės rytą, puikiai išsimiegoję, patraukėme per Ukrainą. Kelias jau žinomas, du kartus važiuotas, todėl nuobodokas, tačiau pastebimai pagerėjęs per metus. Bešnekant ir vienoj vietoj truputį įsibėgėjus sustabdė policija. Vis dėlto, nors ir viršytas leistinas 90 km/val. greitis 21 km/val., ukrainiečiai policininkai pasirodė geranoriški - pernai greičio apribojimų ten buvo, tad pripažinus savo kaltę, atsipirkom perspėjimu. Netrukus sustojom jau pamėgtame pakelės restoranėlyje priešpiečių. Šį kartą sotūs priešpiečiai dviems kainavo 130 grivnų - šiek tiek brangiau - po 35 litus vienam. Oras kaito ir teko važiuoti 28 laipsnių karštyje. Be kondicionieriaus buvo sunkoka, bet nieko nepadarysi. Monotoniškas kelias atsarginį vairuotoją užmigdė, tad geroka kelio atkarpa liko neužfiksuota atmintyje. Prabudus teko sustoti išgerti kavos, taip pat jau išbandytoje pakelės degalinėje, šalia kurios buvo įsikūręs mini zooparkas. Tik šį kartą automatas kažkodėl padarė ne tokią skanią kavą, bet užtat stručiai ir povai sutiko draugiškai - netgi pozavo fotografijai. Artėjant prie Odesos kelias buvo labai geras, jau baigta remontuoti autostrada. Šalia kelio plytėjo didžiuliai laukai dar nepražydusių saulėgrąžų ir kitų pasėlių. Visiškai prie Odesos kelias eina šalia vadinamų limanų - pailgų jūros įlankų. Per metus šalia limanų jau buvo pabaigtos vasarnamių statybos - akivaizdu, kad čia mėgstamos odesiečių poilsio vietos. Mes, pasikliaudami navigatoriumi, skubėjome į savo užsakytą viešbutėlį, tačiau Odesa vėl suklaidino mūsų navigatorių, ir mums teko šiek tiek pasisukinėti po miestą. Be to, ir eismas Odesoje intensyvesnis nei prieš metus, o ir gatvės bei eismo ženklų ir reklamų gausybė miesto svečiui uždavė papildomų rūpesčių. Vis dėlto, sėkmingai susiradę savo viešbutuką ir įsikūrę keliom dienom, nieko nelaukdami patraukėme prie jūros. Jau ir sutemo. Tad teko šiek tiek pasvarstyti, į kurį iš gausybės pakrantėje įsikūrusių restoranų užeiti. Bet čia mus išgelbėjo mūsų kelionės tikslas - Armėnija, nes kaip tik armėniško restorano virėjas mus pakvietė užeiti. Padiskutavę su armėnais apie mūsų kelionę, buvome tikri, kad mūsų užsakymas bus atliktas su ypatinga atida. Taip ir įvyko - vakarienė buvo išskirtinė.


Birželio 24, antradienis

Pirmadienio rytą agentas pranešė, kad ukrainietiškas keltas, kuriuo turėjome plaukti iš Odesos į Poti, dar neišplaukė iš Gruzijos. Todėl nutarėme negaišti laiko ir skirti atsiradusį laisvalaikį pažinčiai su Ukrainos tolimiausiu kampeliu. Kaip tik šiame kampelyje yra Venecija vadinamas Ukrainos miestelis Vilkovo. Iki jo mes važiavom gana ilgai, nes reikėjo apvažiuoti gilius jūros užutėkius - limanus, nors, vadovaudamiesi navigacine sistema, vis tiek turėjom ieškoti nuorodų natūroje, o keliai - gana prastos kokybės. Pakeliui į Vilkovo reikėjo dar įvažiuoti į Moldovą, nes nuo Sovietų Sąjungos laikų, kuomet keliai buvo tiesiami nepaisant jokių sienų, dabar kelias užsuka į gretimą valstybę. Tačiau reikia pasakyti, kad čia ukrainiečiai ir moldavai labai gerai išsprendė problemą - mums, kaip tranzitu važiuojantiems, nereikėjo stovėti jokiose eilėse. Pasieniečiai tik išdavė popieriaus skiauteles, ant jų sudėjo antspaudėlius ir be jokių tikrinimų praleido. Nors žemėlapyje atrodė, kad Vilkovo visai netoli - kelionė užtruko gerą pusdienį, nes į priekį reikėjo nuvažiuoti apie 160 km. Važiavom pagrindiniu keliu, jo kokybė buvo nebloga, tačiau ir sunkaus transporto jame netrūko. Kai pasukom iš pagrindinio kelio, važiavom beveik vieni, vietovė labai savotiška - lyguma, kur ne kur dirbami laukai, žmonės gyvena kaimais, bet jie yra labai reti. Šiaip žmonių gyvenimas skurdus, šiuolaikinės civilizacijos ženklų nematyti. Artėjant prie Vilkovo pasijuto sovietinio pasienio atmosfera ir ženklai. Kelias, ar dėl to kad kadaise buvo naudojamas kariniais tikslais, ar dėl to, kad šalia buvo jūra, tai yra nestabilūs gruntai, buvo išklotas iš gelžbetoninių plokščių. Abipus kelio buvo krūmynai ir kraštovaizdis priminė Baltijos pajūrį, tik čia nebuvo jokių civilizacijos ženklų. Į miestelį įvažiavom netikėtai. Jo gatvės taip pat išklotos gelžbetonio plokštėmis, pamatėm ir kanalus, dėl kurių miestelis yra lyginamas su Venecija, nors vaizdas toli gražu jos neprimena. Vis dėlto nameliai simpatiški, yra ir medinių, yra ir mūrinių. Miestelyje yra net trys cerkvės, vyksta gyva prekyba, žmonės gyvena neskubėdami. Vietiniai žmonės mus iškart nukreipė į prieplauką, kur mes radome buvusią mokytoją, dirbančią informaciniame centre, nors centru jį sunkoka pavadinti, paprasčiausa medinė būdelė. Mokytoja mums iš karto pasiūlė dviejų valandų ekskursiją nedideliu motorlaiviu iki 0 kilometro ir atgal, grįžtant Dunojaus deltos atšakomis. Kadangi didelio pasirinkimo nebuvo sutikome su jos pasiūlymu, nors jis ir buvo nepigus - apie 400 litų. Netrukus motociklu atvažiavo vyrukas ir mes jo vedami per miestelį nuvažiavome iki turistinės prieplaukos, kuri jau buvo įrengta pagal europinius standartus. Buvo labai karšta, įlipus į motorlaivį, ant vandens pasidarė dar karščiau, tad teko ant galvų susisukti improvizuotus tiurbanus iš rankšluosčių. Motorlaivio vairininkas buvo ir mūsų gidas, kurio pasakojimą verta pakartoti.

Gana patogiai įsitaisę neprabangiame sovietiniame kateryje pasileidome plačiu Dunojaus deltos kanalu link jūros. Mūsų vairininkas, nejaunas žmogus, pasakojo apie kadaise kanalo pakrantėse kunkuliavusį gyvenimą. Čia žmonės gyveno, vertėsi daržininkyste ir žvejyba, o dabar tik atvažiuoja poilsiauti ir tai ne į visas buvusias sodybas. Patys sodybų šeimininkai dabar gyvena Vilkove, jų vaikai jau išsikėlę į kitus miestus. Nuo vandens nelabai matosi kaip atrodo nameliai, tačiau jie nedideli, paprasti, jokios prabangos nesimato. Tiesiog žmonės čia turi savo sklypelius, kuriuose užsiaugina daržovių. Panašu, kad daržininkystei čia puikios sąlygos, nes žemė derlinga, o ir vandens netrūksta. Nuplaukėme iki pat jūros, čia įsteigtas biosferos draustinis, į kurį įplaukti draudžiama, kad nebūtų trikdomi draustinyje gyvenantys pelikanai ir kiti paukščiai. Draustinio riba vandenyje labai paprastai pažymėta kuolais ir panardintu tinklu. Mūsų motorlaivis kiek galėdamas arčiau priplaukė prie šios sienos, ir mes iš tolo pasigrožėjome dar nematytais paukščiais. Paskui priplaukėme prie kito kranto ir išlipome į smėlėtą paplūdimį. Kaip tik čia ir buvo pažymėtas nulinis kilometras, kurį taip pagal legendą pavadino Aleksandras Makedonietis, manęs, kad Dunojus čia prasideda. Ukrainiečiai tuo pasinaudojo, kaip turistams įdomiu pasakojimu. Šiaip ar taip mes, nusifotografavę prie šą legendą iliustruojančios skulptūros, nubėgome maudytis į jūros ir upės susiliejimo vietą. Vanduo buvo labai šiltas ir jausmas malonus. Atgal grįžome jau kita Dunojaus atšaka - krantai apžėlę meldais, kas už jų - nesimato, tačiau netrukus priplaukėme prieplauką, nuo kurios mus pašaukė ponia. Pasirodo, čia buvo įrengta poilsinė turistams, kurių čia galima priimti iki 150 vienu metu. Gražioje aikštelėje yra įrengtos stoginės, yra netgi mūrinis namelis, matyt, buvusi sodyba, lauko virtuvė, darže auga daržovės, keli vaismedžiai, nuo stogų karo vynuogės. Visos šios gamtos dovanos patenka ant turistų stalo. Mes smagiai pasivaišinome žuviene ir vynu, nes poilsinės darbuotojai jau baigė darbą ir mus pakvietė iš draugiškumo. Smagiai pasišnekėjome apie gyvenimo permainas, aišku, išgirdome ir šiek tiek skundų, kad tenka dirbti už nedidelį atlyginimą. Kita vertus, toks darbas rojaus kampelyje nėra sunkus, netgi ir malonus. Kad ir kaip smagu buvo bendrauti, turėjom vėl sėsti į savo laivelį, nes dar laukė netrumpas kelias atgal. Išplaukus į magistralinę Dunojaus atšaką, jautėsi stipri priešpriešinė srovė. Be to, prisiminėme savo kelionę kateriu prieš gerą dvidešimtmetį Gilijos kanalu, Karaliaučiaus krašte. Panašiai mes plaukėme Gilijos kanalu link Nemunyno. Grįžus į uostelį, dar panorau išsimaudyti, tačiau teko susigrumti su kanalo srove ir sekliu dumblinu kanalo dugnu. Be to, staiga užėjo liūtis, kuri tuoj pat ir liovėsi, ir vėl buvo karšta. Netrukus patraukėme atgal į Odesą. Grįždami išsukome šiek tiek iš pagrindinio kelio, todėl kelyje buvom vieni, nes ir kelias buvo duobėtas. Abipus kelio plytėjo lyguma, kurioje nesimatė jokios žmogaus veiklos. Kaimeliai čia buvo labai reti. Jau įsukus į pagrindinį kelią, dar sustojom pakelės restoranėlyje užkąsti. Virtuvės patiekalai buvo puikūs ir nebrangūs. Norėjom dar sutrumpinti kelią, tačiau paklausę žmogaus, važiuojančio "Mercedes Benz", nerizikavome. Ir taip į Odesą grįžome jau visai sutemus.


Birželio 25, trečiadienis

Kitą rytą vėl šilta - 23 laipsniai, šviečia saulė, važiuojam į Odesos centrą pasiimti kelto bilietų. Turėdami laiko, dar prieš susitikimą su mūsų agentu pasivaikščiojome po Preobraženskaja gatvę - joje stovėjo puikūs istorizmo epochos namai, tik, reikia pasakyti, gerokai apleisti. Bet net ir pro sovietmečio paliktus ženklus matėsi jų architektūros grožis. Užsukome ir į namų kiemus, kurie taip pat dvelkė europiniams didmiesčiams būdinga dvasia. Mūsų agentas Vladlenas pranešė džiugią žinią, kad keltas jau Odesoje. Maloniai pabendravę ir išklausę visą reikalingą informaciją išėjome į rytinę Odesą. Tuoj pat Pastero gatvėje susiradome staliuką lauke prie koldūninės, akivaizdžiai mėgstamos vietinių žmonių, ir suvalgėme po skanią porciją rusiškų koldūnų. Kitoje gatvėje itališko stiliaus kavinėje išgėrėme stiprios kavos. Įdienojus pasidarė gana karšta, tad vaikščioti po Odesą teko vienai. Nors atrodo kompaktiškas miesto centras, bet Odesoje atstumai nemaži. Palyginus su pernykščiu apsilankymu, mieste labai pagausėjo statybų ir rekonstrukcijų. Liūdna, tačiau, matyt, pastatai tiek susidėvėję, kad naujieji verslininkai labiau linkę juos griauti ir atstatinėti kažkiek panašius arba visai naujus statinius. Deja, nauji laikai, naujos statybos... Taip bevaikštant po kontrastingąją Odesą, kur šalia gali pamatyti ir sovietmečiu subjaurotus puikios architektūros namus, ir blizgančius naujus restoranus bei viešbučius, gavau pranešimą, kad nors nežinia kada keltas plauks atgal į Gruziją, tačiau reikia būti visuomet pasiruošus į jį įvažiuoti. Teko baigti ekskursiją po Odesą ir skubiai brautis per automobilinius kamščius link viešbučio. Tai nebuvo lengva, tačiau odesiečiai buvo geranoriškai nusiteikę ir atlaidžiai pažiūrėdavo, jei kartais tekdavo spraustis į vidurį eilės, nes buvo nepastebėta, į kurią eismo juostą reikia iš karto atsistoti. Pagaliau pasiekus viešbutį ir operatyviai susikrovus daiktus, jau penktą kartą išvažiavom tuo pačiu keliu link uosto. Pakeliui dar nusprendėme vis dėlto užkąsti, nes nežinia, kada kitą kartą būtų tekę valgyti, ir išsimaudyti jūroje. Dėl to užsukome į vieną iš pakelės paplūdimių, kur automobilį teko palikti aikštelėje prie kelio. Įžengę į paplūdimio teritoriją, iš karto pamatėme dėmesio vertą privatų restoranėlį - šeimininkas su savo šeimynykščiais tempė ant rėmo buvusius reklaminius rinkimų plakatus, kurie turėjo apsaugoti ir nuo lietaus, ir nuo saulės sėdinčius lankytojus. O ant plakatų buvo nesunku atpažinti Ukrainos politikę, kuri šiuo metu yra premjerė. Šeimininkas, pastebėjęs, kad mes gyvai sureagavome į jų pastangas plakatu su politikės atvaizdu pridengti lauko terasą, pasiteisino, kad plakatas iš tinkamos medžiagos, o portretą uždažys, kad niekam neužkliūtų. Mes neprieštaravome, iš tikrųjų gaila būtų plakatus tiesiog kur nors išmesti, jei galima juos gerai pritaikyti. Mūsų pasirinktas restoranėlis tikrai pateisino mūsų lūkesčius, kaip ir iki šiol mums pavyko labai skaniai ir palyginus nebrangiai pasimėgauti ukrainietiška virtuve. Dar turėdami laiko nutarėme išsimaudyti jūroje, nes po to dvi paras mažiausiai teks plaukti keltu. Pagaliau, ištempę kiek galėdami laiką, nutarėme įvažiuoti į uostą, nes žinojome, kad iš ten jau nebeišvažiuosime - kaip už geležinės uždangos. Apie pasienio procedūras, kaip jau įprasta, atskiras pasakojimas.

Įvažiavę pro uosto vartus, radome šiek tiek pasikeitusį per metus vaizdą. Uosto teritorija buvo tvarkingesnė, nebesimėtė nenaudojami geležies gabalai ir kitokios šiukšlės. Bet nuorodų apie pasienio procedūrų atlikimo tvarką , kaip ir prieš metus, nebuvo jokių - reikia susigaudyti patiems. Kitas niuansas, kad jokia užsienio kalba išskyrus rusų, čia nesusikalbėsi. Uosto teritorijoje pamatėme 8 naujus BMW automobilius. Pasirodo, kad BMW komanda iš Vokietijos per Klaipėdą, Vilnių, Minską, Odesą, Batumį, Jerevaną, Tbilisį važiavo iki Azerbaidžano sostinės Baku. Ten ketino palikti pardavimui savo automobilius ir užbaigti reklaminį žygį. Klausėme ar žino, kad Kaukaze keliai nelabai panašūs į Vokietijos kelius. Vienas iš vokiečių vadų išdidžiai atsakė, kad jie žino, ką daro. Juokais pasisiūlėme važiuoti kartu, tai mums buvo atsakyta, kad galit važiuot, jei spėsit. BMW komanda ketino važiuoti 130 km /val. greičiu. Įdomu, ar jiems tai pavyko. O tuo tarpu mes vis dar buvom krante. Laikas ėjo, o Ukrainos pasieniečių vis nesimatė. Galiausiai mes patys ėmėmės iniciatyvos, susirinkom keturis reikalingus antspaudus ir pradėjom laukti muitininkų ir pasieniečių patikrinimų, po kurių jau būtume galėję patekti į keltą. Šis laukimas mums ir prailgo. Pasieniečiai dingo kaip į vandenį. Tuomet, neturėdami ką veikti, išsitraukėme sulankstomas kėdutes, alaus, pasikvietėme du motociklininkus vokiečius iš Drezdeno ir pradėjom kalbėtis apie būsimą kelionę. Vokiečiai, vienas baro šeimininkas, o kitas barmenas, taip pat išsiruošė į Kaukazą. Bet jie, kaip ir dauguma motociklininkų, planavo tik važiuoti, visiškai nesidomėdami nei gamta, nei istorijos ar architektūros paminklais. Tuomet, išsitraukę ir pasitiesę ant žemės žemėlapius, mes jiems šiek tiek papasakojome, ką galima pamatyti Kaukaze. Netrukus iš kažkur atsirado jaunieji ukrainiečių pareigūnai ir pamatę, kad mes smagiai kalbamės gerdami alų, labai susinervino. Buvo jau vėlus vakaras, mes jų laukėme mažiausiai porą valandų, tuo pačiu metu Vokietijos futbolininkai laimėjo prieš turkus Europos čempionate. BMW komanda pradėjo reikšti savo džiaugsmą, grodami automobilių signalais. Jauniesiems pasieniečiams visai nepatiko, kad jų teritorijoje, kas ką nori, tas tą daro. Ypač vienas jų pradėjo mus visus gąsdinti, kad neįleis į keltą, kad motociklininkai išgėrę alaus, todėl negalės į jį įvažiuoti. Bet jam teko atsitraukti, kai pasakėm, kad šių eilučių autorė turi motociklo vairavimo teises ir negėrė alaus, todėl galės įvairuoti vokiečių motociklus į keltą. Vis dėlto kelto pakrovimo tempai nė kiek negreitėjo. Labai dideliais intervalais į jį įvažiuodavo po vieną sunkvežimį, mes, kaip lengvųjų automobilių klasė, turėjome įvažiuoti paskutiniai. Tai ir įvyko trečią valandą nakties, o juk atvažiavome į uostą aštuntą valandą vakaro! Dar valandą užtrukome, kol kapitono padėjėjas paskyrė kajutę, nugriuvę į pamiegoti, prabudome dar krante.


Birželio 26, ketvirtadienis

Pagaliau kitą rytą atsikėlę dar uoste, iš uosto išplaukėme tik prieš pat vidurdienį. Tačiau mes dėl to jau išmokome nesijaudinti - reikia prisiderinti prie pietietiško gyvenimo būdo - niekur neskubėti. Juolab, kad mes jau buvo kelte ir anksčiau ar vėliau išplauksime, kitas dvi paras vis tiek teks praleisti jūroje, o jau pasimokę iš praeitų metų, kelionėje suplanavome keletą dienų nenumatytiems atvejams. Kelto keleiviai didžiąja dalimi buvo krovininių sunkvežimių vairuotojai - tikrų turistų ir šiaip keleivių buvo nedaug. Tarp tų pačių vairuotojų daugiausia buvo armėnų ir gruzinų, keletas ukrainiečių ir kitų tautybių atstovų. Dvi paras "įkalinti" kelte turėjome gražaus laiko pabendrauti su margaspalve publika. Vairuotojai pasakojo apie savo vargus keliantis per Juodąją jūrą. Kai kurie gruzinai skundėsi, kad jie eilėje patekti į šį keltą laukė net tris savaites. Pasirodo, priežastis gana paprasta - negalima iš anksto užsisakyti bilieto į keltą - čia veikia "gyvos eilės" principas, be to, nežinia, kaip mūsų atveju, ar tas keltas išplauks numatytą grafike dieną. Ir štai, gruzinai, sąžiningi žmonės laukia eilėje, bet atvažiuoja armėnai, pamalonina, ką reikia, atitinkama suma ir patenka į keltą be eilės. Ir taip ne vienas... Tokią versiją mums pasakojo gruzinai. Ir nėra pagrindo jais netikėti, nes armėnai tikrai apsukrūs ir gana įžūlūs, nes ne kartą teko atremti jų atkaklų asistavimą. Tuo tarpu kelte tvarka buvo geležinė - penkiolika minučių prieš pusryčius, pietus ir vakarienę per garsiakalbius keleiviai buvo kviečiami susirinkti valgykloje ir nevėluoti. Tik, aišku, ne visi to paisė, kai kurie vokiečiai iš BMW komandos, tai ir visai neateidavo. Tuomet kapitono padėjėjas per garsiakalbį vėl visus perspėdavo, kad "traukinys vėluojančių nelaukia". Kelte taip pat veikė ir baras, tačiau į pabaigą jis pritrūko alaus - visą išgėrė vokiečiai. Antrą dieną kelto ekipažui buvo surengti mokymai, tad keleiviai nors tokią pramogą turėjo. Visą kelionės jūra laiką dangus buvo giedras, denis įkaito taip, kad basa koja buvo neįmanoma atsistoti, keltas plaukė pastoviu 20 km/h greičiu - stebėjom su navigatoriumi. Vairuotojai pastebėję, kad mes turime navigatorių, labai juo susidomėjo ir vis klausinėjo, ką jis rodo - greitį, atvykimo laiką, kurioje vietoje esame. Pagaliau jau ne tik navigatoriaus ekrane, bet ir realybėje pamatėme artėjantį Gruzijos krantą, bet išsilaipinimas Gruzijoje pasirodė taip pat ilgai trunkantis procesas, kaip ir Ukrainoje.


Birželio 28, šeštadienis

Gruzijos pakrantėje buvo labai karšta. Vokiečiai motociklininkai, kaip priklauso, įlindo į savo motociklininkų rūbus, pasirengę švilpti su vėjeliu, tačiau iki to momento, kai jiems tai pavyko padaryti buvo dar daug laiko. Visi kelto keleiviai pasirengę kaip galima greičiau išlipti iš kelto, vaikštinėjo po jį neturėdami supratimo, kada pavyks pagaliau atsistoti ant tvirtos žemės. Kaip ir Ukrainos pusėje, Gruzijoje pareigūnai neskubėdami kvietėsi keleivius į restorano patalpas ir kiekvienam atskirai antspaudavo pasus bei automobilių dokumentus. Praėję pasienio kontrolę, nepaaiškinamai ilgai negalėjome išvažiuoti iš kelto. Pagaliau ir tai įvyko, tuomet patekome į muitininkų "spąstus". Netrukus paaiškėjo, kad pasieniečiai į automobilių dokumentus įrašė ne tą numerį, kurio reikia muitininkams. Galima nesusipratimus paaiškinti pareigūnų nepatyrimu, tačiau karštis ir biurokratiniai trukdžiai perpildė žmonių kantrybės taurę - pasigirdo garsūs nepasitenkinimo šūksniai. Ypač graudu buvo žiūrėti į vokiečius, kuriems prakaitas žliaugė per veidus, susikalbėti nei vokiškai, nei angliškai jie negalėjo. Vėl teko jiems šiek tiek padėti, nes iš jų pareikalavo 100 eurų. Iš pradžių gruzinai niekaip nesugebėjo išaiškinti už ką, kol galiausiai ant vokiečių bilietų rado parašytą eilutę apie nesumokėtus uosto mokesčius. Vokiečiai jau nebesipriešino, kad tik greičiau juos paleistų iš to muitinės aptvaro ir jie galėtų lėkti su savo motociklais. Šiaip ar taip atplaukę į Poti 10 valandą ryto, iš uosto išvažiavom tik 4 valandą po pietų. Žinodami Gruzijos kelių būklę ir nemažą atstumą iki numatytos nakvynės Alazani slėnyje, mes nutarėme tą naktį dar pernakvoti prie jūros. Paskambinome į gretimą miestelį Kobuleti mūsų pažįstamai poniai ir paprašėme priimti nakvynei. Ji labai maloniai mums surado nakvynę pas savo draugę, gyvenančią name su sena vaistine, paveldėta iš savo prosenelio. Namas buvo nuostabiai įrengtas pagal geriausias senųjų inteligentų tradicijas su senoviškais baldais, šviestuvais, autentiškomis krosnimis ir daugybe šeimos relikvijų - knygomis, indais ir kitomis smulkmenomis. Už nakvynę autentiškoje aplinkoje nepagailėjome ir 120 litų, o šeimininkė mus dar pavaišino ir savo keptu chačapuri - gruzinišku pyragu su sūrio įdaru. Gana ilgai vakarojome terasoje, kurią supo sodas, nes buvo šilta ir gera.

Birželio 29, sekmadienis

Nuo Juodosios jūros kranto patraukėme į Gruzijos gilumą. Visoje pakrantės juostoje žavėjo prie beveik kiekvieno namo žydintys vijokliai lotyniškai vadinami Campsis, o lietuviškai ląstūne. Jie buvo apsiviję ir tvoras, ir elektros ar kitokius stulpus, ir namų sienas. Tokio vešlaus žydėjimo dar neteko matyti, bent jau Lietuvoje, nors šie vijokliai auga ir pas mus. Labai ilgai važiavome abiejose kelio pusėse grožėdamiesi šiais ryškiai oranžiniais vijokliais. Kelias, nors ir magistralinis, buvo gana siauras, teko nuolat lenktyniauti su didžiaisiais sunkvežimiais. Birželio mėnesį po Joninių, kuomet Lietuvoje tik šienaujama, čia pakelėse žmonės jau pardavinėjo savo sodų vaisius - obuolius, slyvas, kriaušes, vyšnias, trešnes. Žinoma, ir kainų nepalyginsi su lietuviškomis. Rojaus kraštas! Kitaip nepavadinsi. Deja, netrukus baigėsi pajūrio zona ir pradėjome kilti aukštyn - atitinkamai pasikeitė ir gamtovaizdis. Prasidėjo laukai, lygumos, kurios birželį dar žaliavo, vėliau įvažiavome į kalnuotąją zoną. Šlaitai apaugę medžiais - iš pradžių lapuočiais, paskui jau ir spygliuočiais. Netrukus įvažiavome į tą patį slėnį, kur buvome stabtelėję pas molinių duonos krosnių ir vyno ąsočių meistrą. Jo produkcija, kaip ir pernai, buvo išdėliota pakelėje, tačiau jo paties nesimatė. Stabtelėjome mažųjų asočių, ąsotėlių ir kitokių molinukų turgelyje. Vylėmės gal mus prisimins prekeiviai, juk ant mūsų džipo durelių buvo įsidėmėtini užrašai "Lithuania - Georgia", tačiau, deja, niekas nepradėjo glebėsčiuotis ir kviesti į svečius. Tad, greitai nusipirkę kelis ąsotėlius, skubėjome tolyn. Kelias iki Tbilisio jau buvo gana gerai pažįstamas, pakeliui pravažiavome tunelį, už kurį lyg ir reikėjo mokėti, tačiau mes neaptikome nieko panašaus į mokėjimo automatus, o juo labiau mokesčių rinkėjus. Netrukus prieš Tbilisį turėjome pasukti į sostinės aplinkkelį. Kiek prisiminėme, viena jo atkarpa buvo labai prasta. Tikėjomės, gal bus išasfaltuota, tačiau veltui. Ten teko gerokai sugaišti laiko, lenktyniauti su sunkvežimiais, kurie kėlė didžiulius dulkių kamuolius. Netrukus šone pastebėjome besikaupiančius audros debesis. Atrodė, kad galime su jais prasilenkti, tačiau netrukus iš jų prapliupo liūtis, kuri mus lydėjo visą kelią iki nakvynės, o ant perėjos per kalnagūbrį teko netgi rinktis - rizikuoti nuslysti nuo kelio ar grįžti atgal.

Mes pasirinkome trumpesnį, prastesnės kokybės, bet įdomesnį kelią link nakvynės vietos. Kelias vingiavo gražiais upių slėniais, apsuko miškais apaugusio kalnagūbrio keterą, už kurios buvo užsikabinę lietaus debesys. Kadangi važiavom į perėją, kelias kilo aukštyn. Visas lietus, kuris gausiai pylėsi iš dangaus, ant kelio pavirto srauniu srautu. Kadangi Lietuvoje nėra kalnų, apie liūčių pavojų kalnuose teko skaityti tik knygose. Tad prisiminėme tokius aprašymus važiuodami keliu - upe. Nors ir buvo šiek tiek baugu, bet buvo labai įdomu - savo džipu pasitikėjome, vairavimo įgūdžiais taip pat. Kylant vis aukštyn pravažiavome paskutinį kaimelį, kuriame sutikome ir paskutinį automobilį prieš perėją, jau temo, tačiau šalikelėje po medžiais dar įžiūrėjome mus palydintį Stalino biustą. Netrukus išvažiavome iš kaimelio ir iš miško. Toliau kelias serpantinais vingiavo uolingu šlaitu. Likus vos keliems vingiams iki perėjos viršaus, kelio juosta staiga kažkaip keistai nutrūko. Prietemoje ne iškart supratome, tad sustojome, kad geriau apžiūrėtume. Teko net išlipti lietui nepaliaujamai lyjant. Priėję arčiau krašto supratome, kad kelias šioje vietoje yra paplautas dar pavasarinių liūčių ir dabar tik šiek tiek pramintas važinėjančio transporto. Kelininkai šios atkarpos nebuvo tvarkę. Jeigu nebūtų liję, mes būtume pravažiavę savo džipu be jokio vargo. Tačiau pliaupiant lietui - teko gerai pagalvoti, ką daryti. Grįžti atgal ir važiuoti aplinkiniu geru keliu nieku gyvu nesinorėjo, nes tai reiškė papildomus maždaug 200 km ir 5 valandas važiavimo. Laukti, kol kas nors dar atvažiuos ir tikėtis, kad tokiu būdu vieni kitus pasaugosim, taip pat nebuvo vilties, nes supratome, kad tokiu oru vietiniai tikrai nevažiuos, o kitų turistų čia nėra. Beliko, ilgai nelaukiant, nes kalnuose laukimas pliaupiant lietui, gali tik apsunkinti situaciją, apžiūrėti kelią, pasirinkti tinkamiausią važiavimo trajektoriją ir ... pirmyn. Taip ir padarėm. Džipu važiavo vienas vairuotojas, kad kitas, reikalui esant, galėtų bent mobiliu telefonu šauktis pagalbos. Visa laimė, kad toje vietoje nebuvo stačių šlaitų, tad pavojus buvo tik nuslysti žemyn ir laukti ryto, kol kas nors atvažiuos į pagalbą. Vairuotojas susikaupė ir, paspaudęs greičio pedalą, ryžtingai nuvairavo džipą per kliūtį. Pasigirdo dunkstelėjimas į dugną, ratai slystelėjo, tačiau ištvermingasis džipas išsikapstė iš kelio duobės. Lengviau atsikvėpę ir nieko nelaukdami tęsėme kelionę. Už paplautos kelio atkarpos netrukus pasiekėme perėjos viršų, o persivertę per ją, žemyn jau važiavome asfaltu. Lietus nesiliovė. Tuo pačiu vandens srautu jau leidomės žemyn. Netrukus įvažiavome į vešlų lapuočių mišką, ir kelias jau buvo kaip tunelyje. Nesutikome nė vieno automobilio. Važiuoti buvo ir baugu, bet ir labai romantiška. Įveikę tokią kliūtį, jautėmės visiškai saugūs. Netrukus nusileidome iki žmonių gyvenamų vietų. Miesteliai pakeliui buvo suverti kaip karoliai, bet nesimatė nė vieno žmogaus. Pasiekę Kisischevi miestelį, kur turėjome nakvoti, buvome sutikti labai džiaugsmingai. Mes buvom paskambinę dar prieš perėją, tad žmonės niekaip nesuprato, kur mes tailp ilgai užtrukome. Užtat mūsų jau laukė puiki gruziniška vakarienė su gausybe valgių ir naminiu vynu. Pasakojant savo kelionės nuotykius, tamada - stalo vadas - puikiai pritaikė juos tostams. Buvo labai malonu po įtemptos visos dienos kelionės pasijusti saugiai ir smagiai draugų būryje.


Oras

Šią savaitę bent jau Rytų Lietuvoje buvo labai šiltas ir malonus oras. Šis savaitgalis - mirusiųjų atminimo metas. Sinoptikai žada, kad šios dienos turėtų būti nešaltos ir nežvarbios, kaip yra ne kartą buvę. Nors ciklonas artėja, lietingiausi debesys telkiasi ties vakarine šalies puse, rytinėje jie ir ploni, ir jų mažiau. Atitinkamai rytinėje šalies pusėje bus šilčiau nei vakarinėje. Penktadienį iš pietų kylančio ciklono centras keliaus išilgai Baltijos. Vyraus gaivus pietinių krypčių vėjas, tačiau bus vėsiau. Dieną temperatūra bus tarp 5 ir 10 laipsnių šilumos. Tačiau penktadienį vakarop ciklonas jau tols ir orai rims. Slėgis pamažu kils, todėl ir naktį į šeštadienį, ir šeštadienį dieną lietaus tikimybė bus menka. Dėl pragiedrulių naktimis gali būti ir šalnos, tačiau iš esmės savaitgalį turėtų būti bent jau gražu. Maža to, yra nemaža tikimybė, kad panašūs orai išliks ir dar kelias dienas. LR 10.30.


Dienos sakinys

"Labai ačiū, kam tas vargas". Taip sekmadienį ištarė Socialdemokratų partijos garbės pirmininkas Algirdas Brazauskas, šalia rinkimų apylinkės paragintas kitais metais dalyvauti prezidento rinkimuose. LR 10.27.



Šios žinios pasirodo kiekvieną savaitę nuo 1996m. sausio mėnesio

Sutrumpinimai:

LR           dienraštis "Lietuvos Rytas"
R            dienraštis "Respublika"
LA           dienraštis "Lietuvos Aidas"
LTV          Lietuvos Televizija




[Home Page]