Ruosia Laima Statuleviciene
Ruosia Laima Statuleviciene
Cia apzvalga tiems, kurie jau mato lietuviškas raides...
Lietuviskus priedus Windows 95, 98, 2000 ir Windows NT 4.0
rasite http://www.kada.lt/litwin/
Sios
zinios jau turi savo namus:
Laimos Apzvalga http://www.apzvalga.lt
Tikimes, kad neuzilgo si svetaine sulauks
esminiu pokyciu...
Lithuania-On Line tinklapyje
surasite daug nuorodu i kitus lietuviskus lapus
(Naujas
adresas!)
Idomios informacijos tikrai rasite Globaliajame lietuviskame tinkle.
Lietuviu Elektroninis Klubas (LEK)
Lietuva, jos zinios ir problemos, jos nuostabus zmones, ju kasdienybe ir nepaprasti ivykiai, gilios mintys ir paprasti uzklausimai- tai tik kelios sio neredaguojamo klubo temos. Elektronineje erdveje visos nuomones leidziamos. Sis klubas laikomas demokratine ir save reguliuojancia lygiu nariu organizacija. Pagal serverio reikalavima, komercine reklama neleidziama.
Uzsirasyti i kluba galima nuejus i lapa http://listserv.nd.edu/archives/lekas.html
Laiskus klubui siuskite adresu: lekas@listserv.nd.edu. Laiskai situo adresu ateis visiems LEK'o nariams.
Pirma Lietuvos ziniu
apzvalgos laida pasirode 1992 metu liepos menesi.
Nuo to laiko kiekviena savaite, jei tik nebuna
kompiuteriniu audru, jos iskeliauja kompiuteriniu
pastu po visa pasauli bei patalpinamos i
sia svetaine.
Siu ziniu nebutu be pagrindinio
remejo - Kalifornijos Lietuviu Radijo "Lietuviskos
Melodijos". Didelis aciu visiems, kurie metu
gale remia sia programa aukomis. Asmeniskai
dekoju p. Albinui Markeviciui.
"Apzvalgos" internetine versija nuo 1996 m. priziuri Vytas Statulevicius. Visus priekaistus siuskite vytas@vtex.lt
Si "Apzvalga" - tai seniausias lietuviskas elektroninis periodinis leidinys!
WWW versija turetu pasirodyti kiekviena savaite ketvirtadienio vakare Lietuvos laiku. Norintys gauti sia Apzvalga elektoniniu pastu gali i Laima laima@ktl.mii.lt .
Labai smagu butu sulaukti atsiliepimu ir pasiulymu.
Laima, laima@ktl.mii.lt
Skelbdami
reklama remiate "Apzvalga"!
Kaip ir pirmaja ekspedicija i Kaukaza siemet savo kelione pradejome nuo Vilniaus Arkikatedros. Buvo puikus sauletas vasaros rytas - giedras dangus mums zadejo puikia keliones pradzia. Si karta issiruoseme dviese, nes vienas sunus isvaziavo uzdarbiauti i Jungtines Valstijas, o kitas - turejo baigti mokslus. Kiek kvieteme prisijungti draugu - del vienokiu ar kitokiu priezasciu niekas neprisijunge. Kita vertus, busimoji kelione nebuvo is paprastuju, tad kuo maziau zmoniu, tuo maziau skirtingu nuomoniu. O dviese keliauti - taip pat smagu. Taigi is lydejo mus tik sunus, kiti, kuriems praneseme apie savo ekspedicijos pradzia, matyt, turejo svarbesniu reikalu ankstu sestadienio ryta. Keliones pradzia buvo panasi i pirmaja ekspedicija. Skirtumas tik tas, kad prie Baltarusijos sienos jau turejome pastoveti eileje. Baltarusis muitininkas nuodugniai apziurejo musu automobili, kuriame buvo nemazai turto. Be viso keliones inventoriaus, kuris buvo tvarkingai sudetas i dezes, dar vezeme dovanu i Gruzija nenauja kompiuteri, benzinini pjukla, taip pat vezeme papildomas dzipo sedynes, o kur dar bagazine ant dzipo stogo, prikrauta reciau naudojamo turistinio inventoriaus. Uz Baltarusijos kelius reikejo sumoketi 5 USD. Pagaliau praejus dviems valandoms, galejom keliauti toliau. Is Baltarusijos puses kokius 3 km tesesi sunkvezimiu eile. Kelias buvo naujai suremontuotas. Netrukus privaziavome ta pacia poilsio aikstele, kurioje buvome sustoje ir pernai. Tuomet ji dar buvo neirengta iki galo, o dabar jau buvo malonu sedeti prie tvarkingu stalu. Toliau kelias buvo geras, jau buvo sutaisytas ir viadukas, del kurio pernai turejome padaryti nemaza kelio lanksta iki Minsko. Ukrainos pasieni pasiekem sesta valanda vakaro. Vel teko laukti ilgesneje eileje nei pernai. Vel ilgos sunkvezimiu eiles tiek vienoje, tiek kitoje sienos puseje. proceduros siame pasienyje taip pat uztruko apie pora valandu. Jau buvome nutare nevaziuoti nakti per Ukraina, o stoti nakvynei pirmajame motelyje. Netrukus ji ir suradome pakeles kaimelyje. Motelis buvo irengtas sovietmecio laiku kontoroje, taciau kambariukai tvarkingi, su dviem lovom, spinta, kriaukle, tualetas ir dusas, zinoma, gale koridoriaus, ir tikrai neatitinka eurostandartu, bet pakankamai svaru. Kontoros kieme, kuris buvo su aiskiais sovietmecio zenklais, pasistateme automobili, o ji saugojo cia pat priristas didelis suo. Motelio sargas ir priziuretojas, dar pasitikslino, kada ketiname grizti i moteli, nes nakciai jis paleis dar kelis sunis lakstyti po teritorija. Mes tuo tarpu uzejome ir greta esancia kavinuke - diskoteka pavakarieniauti. Kol kas ten buvo tuscia, bet netrukus pradejo rinktis jaunimas, uzsuko ir keli vyrai. Per televizoriu kaip tik transliavo Europos futbolo cempionato ketvirtfinali - zaide olandai su rusais. Netrukus aistros kavineje pradejo po truputi kaisti. Prie musu prisedo milicininkas, kuris 1988 metais tarnavo Marijampoleje, ir zurnalistas - opozicininkas, kuris simpatizavo Vakaru Europai. Milicininkas aiskiai pasake, kad jis serga uz rusus. Musu pozicija taip pat buvo aiski - mes negalim "sirgti" uz Rusija. Rungtyniu pabaiga buvo labai itempta ir galiausiai baigesi rusu futbolininku pergale. Mes kavineje, zinoma, nepradejom aiskintis santykiu, taciau atmosfera buvo karstoka. Galiausiai, nors milicininkas labai buvo patenkintas, kad rusai laimejo, mes priespastatem savo argumenta, kad rusu komanda treniravo olandas Guus Hiddink. Nepaisant siu "idejiniu nesutarimu", issiskyreme labai draugiskai. Juolab, kad i diskoteka jau buvo susirinkes vietinis jaunimas, kuris i musu aistringas diskusijas ziurejo atsargiai. Tad pirmoji keliones diena baigesi taikingai - mes nuejom miegoti i savo motelio kambariuka, o milicininkas su zurnalistu turejo pasukti galva, kaip jiems grizti namo i gretima miesteli, nes ju vairuotojas jau buvo isvaziaves, taip ir nesulaukes rungtyniu pabaigos.
Antra keliones ryta, puikiai issimiegoje, patraukeme per Ukraina. Kelias jau zinomas, du kartus vaziuotas, todel nuobodokas, taciau pastebimai pagerejes per metus. Besnekant ir vienoj vietoj truputi isibegejus sustabde policija. Vis delto, nors ir virsytas leistinas 90 km/val. greitis 21 km/val., ukrainieciai policininkai pasirode geranoriski - pernai greicio apribojimu ten buvo, tad pripazinus savo kalte, atsipirkom perspejimu. Netrukus sustojom jau pamegtame pakeles restoranelyje priespieciu. Si karta sotus priespieciai dviems kainavo 130 grivnu - siek tiek brangiau - po 35 litus vienam. Oras kaito ir teko vaziuoti 28 laipsniu karstyje. Be kondicionieriaus buvo sunkoka, bet nieko nepadarysi. Monotoniskas kelias atsargini vairuotoja uzmigde, tad geroka kelio atkarpa liko neuzfiksuota atmintyje. Prabudus teko sustoti isgerti kavos, taip pat jau isbandytoje pakeles degalineje, salia kurios buvo isikures mini zooparkas. Tik si karta automatas kazkodel padare ne tokia skania kava, bet uztat struciai ir povai sutiko draugiskai - netgi pozavo fotografijai. Artejant prie Odesos kelias buvo labai geras, jau baigta remontuoti autostrada. Salia kelio plytejo didziuliai laukai dar neprazydusiu saulegrazu ir kitu paseliu. Visiskai prie Odesos kelias eina salia vadinamu limanu - pailgu juros ilanku. Per metus salia limanu jau buvo pabaigtos vasarnamiu statybos - akivaizdu, kad cia megstamos odesieciu poilsio vietos. Mes, pasikliaudami navigatoriumi, skubejome i savo uzsakyta viesbuteli, taciau Odesa vel suklaidino musu navigatoriu, ir mums teko siek tiek pasisukineti po miesta. Be to, ir eismas Odesoje intensyvesnis nei pries metus, o ir gatves bei eismo zenklu ir reklamu gausybe miesto sveciui uzdave papildomu rupesciu. Vis delto, sekmingai susirade savo viesbutuka ir isikure keliom dienom, nieko nelaukdami patraukeme prie juros. Jau ir sutemo. Tad teko siek tiek pasvarstyti, i kuri is gausybes pakranteje isikurusiu restoranu uzeiti. Bet cia mus isgelbejo musu keliones tikslas - Armenija, nes kaip tik armenisko restorano virejas mus pakviete uzeiti. Padiskutave su armenais apie musu kelione, buvome tikri, kad musu uzsakymas bus atliktas su ypatinga atida. Taip ir ivyko - vakariene buvo isskirtine.
Pirmadienio ryta agentas pranese, kad ukrainietiskas keltas, kuriuo turejome plaukti is Odesos i Poti, dar neisplauke is Gruzijos. Todel nutareme negaisti laiko ir skirti atsiradusi laisvalaiki pazinciai su Ukrainos tolimiausiu kampeliu. Kaip tik siame kampelyje yra Venecija vadinamas Ukrainos miestelis Vilkovo. Iki jo mes vaziavom gana ilgai, nes reikejo apvaziuoti gilius juros uzutekius - limanus, nors, vadovaudamiesi navigacine sistema, vis tiek turejom ieskoti nuorodu naturoje, o keliai - gana prastos kokybes. Pakeliui i Vilkovo reikejo dar ivaziuoti i Moldova, nes nuo Sovietu Sajungos laiku, kuomet keliai buvo tiesiami nepaisant jokiu sienu, dabar kelias uzsuka i gretima valstybe. Taciau reikia pasakyti, kad cia ukrainieciai ir moldavai labai gerai issprende problema - mums, kaip tranzitu vaziuojantiems, nereikejo stoveti jokiose eilese. Pasienieciai tik isdave popieriaus skiauteles, ant ju sudejo antspaudelius ir be jokiu tikrinimu praleido. Nors zemelapyje atrode, kad Vilkovo visai netoli - kelione uztruko gera pusdieni, nes i prieki reikejo nuvaziuoti apie 160 km. Vaziavom pagrindiniu keliu, jo kokybe buvo nebloga, taciau ir sunkaus transporto jame netruko. Kai pasukom is pagrindinio kelio, vaziavom beveik vieni, vietove labai savotiska - lyguma, kur ne kur dirbami laukai, zmones gyvena kaimais, bet jie yra labai reti. Siaip zmoniu gyvenimas skurdus, siuolaikines civilizacijos zenklu nematyti. Artejant prie Vilkovo pasijuto sovietinio pasienio atmosfera ir zenklai. Kelias, ar del to kad kadaise buvo naudojamas kariniais tikslais, ar del to, kad salia buvo jura, tai yra nestabilus gruntai, buvo isklotas is gelzbetoniniu ploksciu. Abipus kelio buvo krumynai ir krastovaizdis primine Baltijos pajuri, tik cia nebuvo jokiu civilizacijos zenklu. I miesteli ivaziavom netiketai. Jo gatves taip pat isklotos gelzbetonio plokstemis, pamatem ir kanalus, del kuriu miestelis yra lyginamas su Venecija, nors vaizdas toli grazu jos neprimena. Vis delto nameliai simpatiski, yra ir mediniu, yra ir muriniu. Miestelyje yra net trys cerkves, vyksta gyva prekyba, zmones gyvena neskubedami. Vietiniai zmones mus iskart nukreipe i prieplauka, kur mes radome buvusia mokytoja, dirbancia informaciniame centre, nors centru ji sunkoka pavadinti, paprasciausa medine budele. Mokytoja mums is karto pasiule dvieju valandu ekskursija nedideliu motorlaiviu iki 0 kilometro ir atgal, griztant Dunojaus deltos atsakomis. Kadangi didelio pasirinkimo nebuvo sutikome su jos pasiulymu, nors jis ir buvo nepigus - apie 400 litu. Netrukus motociklu atvaziavo vyrukas ir mes jo vedami per miesteli nuvaziavome iki turistines prieplaukos, kuri jau buvo irengta pagal europinius standartus. Buvo labai karsta, ilipus i motorlaivi, ant vandens pasidare dar karsciau, tad teko ant galvu susisukti improvizuotus tiurbanus is ranksluosciu. Motorlaivio vairininkas buvo ir musu gidas, kurio pasakojima verta pakartoti.
Gana patogiai isitaise neprabangiame sovietiniame kateryje pasileidome placiu Dunojaus deltos kanalu link juros. Musu vairininkas, nejaunas zmogus, pasakojo apie kadaise kanalo pakrantese kunkuliavusi gyvenima. Cia zmones gyveno, vertesi darzininkyste ir zvejyba, o dabar tik atvaziuoja poilsiauti ir tai ne i visas buvusias sodybas. Patys sodybu seimininkai dabar gyvena Vilkove, ju vaikai jau issikele i kitus miestus. Nuo vandens nelabai matosi kaip atrodo nameliai, taciau jie nedideli, paprasti, jokios prabangos nesimato. Tiesiog zmones cia turi savo sklypelius, kuriuose uzsiaugina darzoviu. Panasu, kad darzininkystei cia puikios salygos, nes zeme derlinga, o ir vandens netruksta. Nuplaukeme iki pat juros, cia isteigtas biosferos draustinis, i kuri iplaukti draudziama, kad nebutu trikdomi draustinyje gyvenantys pelikanai ir kiti pauksciai. Draustinio riba vandenyje labai paprastai pazymeta kuolais ir panardintu tinklu. Musu motorlaivis kiek galedamas arciau priplauke prie sios sienos, ir mes is tolo pasigrozejome dar nematytais pauksciais. Paskui priplaukeme prie kito kranto ir islipome i smeleta papludimi. Kaip tik cia ir buvo pazymetas nulinis kilometras, kuri taip pagal legenda pavadino Aleksandras Makedonietis, manes, kad Dunojus cia prasideda. Ukrainieciai tuo pasinaudojo, kaip turistams idomiu pasakojimu. Siaip ar taip mes, nusifotografave prie sa legenda iliustruojancios skulpturos, nubegome maudytis i juros ir upes susiliejimo vieta. Vanduo buvo labai siltas ir jausmas malonus. Atgal grizome jau kita Dunojaus atsaka - krantai apzele meldais, kas uz ju - nesimato, taciau netrukus priplaukeme prieplauka, nuo kurios mus pasauke ponia. Pasirodo, cia buvo irengta poilsine turistams, kuriu cia galima priimti iki 150 vienu metu. Grazioje aiksteleje yra irengtos stogines, yra netgi murinis namelis, matyt, buvusi sodyba, lauko virtuve, darze auga darzoves, keli vaismedziai, nuo stogu karo vynuoges. Visos sios gamtos dovanos patenka ant turistu stalo. Mes smagiai pasivaisinome zuviene ir vynu, nes poilsines darbuotojai jau baige darba ir mus pakviete is draugiskumo. Smagiai pasisnekejome apie gyvenimo permainas, aisku, isgirdome ir siek tiek skundu, kad tenka dirbti uz nedideli atlyginima. Kita vertus, toks darbas rojaus kampelyje nera sunkus, netgi ir malonus. Kad ir kaip smagu buvo bendrauti, turejom vel sesti i savo laiveli, nes dar lauke netrumpas kelias atgal. Isplaukus i magistraline Dunojaus atsaka, jautesi stipri priespriesine srove. Be to, prisimineme savo kelione kateriu pries gera dvidesimtmeti Gilijos kanalu, Karaliauciaus kraste. Panasiai mes plaukeme Gilijos kanalu link Nemunyno. Grizus i uosteli, dar panorau issimaudyti, taciau teko susigrumti su kanalo srove ir sekliu dumblinu kanalo dugnu. Be to, staiga uzejo liutis, kuri tuoj pat ir liovesi, ir vel buvo karsta. Netrukus patraukeme atgal i Odesa. Grizdami issukome siek tiek is pagrindinio kelio, todel kelyje buvom vieni, nes ir kelias buvo duobetas. Abipus kelio plytejo lyguma, kurioje nesimate jokios zmogaus veiklos. Kaimeliai cia buvo labai reti. Jau isukus i pagrindini kelia, dar sustojom pakeles restoranelyje uzkasti. Virtuves patiekalai buvo puikus ir nebrangus. Norejom dar sutrumpinti kelia, taciau paklause zmogaus, vaziuojancio "Mercedes Benz", nerizikavome. Ir taip i Odesa grizome jau visai sutemus.
Kita ryta vel silta - 23 laipsniai, sviecia saule, vaziuojam i Odesos centra pasiimti kelto bilietu. Turedami laiko, dar pries susitikima su musu agentu pasivaiksciojome po Preobrazenskaja gatve - joje stovejo puikus istorizmo epochos namai, tik, reikia pasakyti, gerokai apleisti. Bet net ir pro sovietmecio paliktus zenklus matesi ju architekturos grozis. Uzsukome ir i namu kiemus, kurie taip pat dvelke europiniams didmiesciams budinga dvasia. Musu agentas Vladlenas pranese dziugia zinia, kad keltas jau Odesoje. Maloniai pabendrave ir isklause visa reikalinga informacija isejome i rytine Odesa. Tuoj pat Pastero gatveje susiradome staliuka lauke prie koldunines, akivaizdziai megstamos vietiniu zmoniu, ir suvalgeme po skania porcija rusisku koldunu. Kitoje gatveje italisko stiliaus kavineje isgereme stiprios kavos. Idienojus pasidare gana karsta, tad vaikscioti po Odesa teko vienai. Nors atrodo kompaktiskas miesto centras, bet Odesoje atstumai nemazi. Palyginus su pernyksciu apsilankymu, mieste labai pagausejo statybu ir rekonstrukciju. Liudna, taciau, matyt, pastatai tiek susideveje, kad naujieji verslininkai labiau linke juos griauti ir atstatineti kazkiek panasius arba visai naujus statinius. Deja, nauji laikai, naujos statybos... Taip bevaikstant po kontrastingaja Odesa, kur salia gali pamatyti ir sovietmeciu subjaurotus puikios architekturos namus, ir blizgancius naujus restoranus bei viesbucius, gavau pranesima, kad nors nezinia kada keltas plauks atgal i Gruzija, taciau reikia buti visuomet pasiruosus i ji ivaziuoti. Teko baigti ekskursija po Odesa ir skubiai brautis per automobilinius kamscius link viesbucio. Tai nebuvo lengva, taciau odesieciai buvo geranoriskai nusiteike ir atlaidziai paziuredavo, jei kartais tekdavo spraustis i viduri eiles, nes buvo nepastebeta, i kuria eismo juosta reikia is karto atsistoti. Pagaliau pasiekus viesbuti ir operatyviai susikrovus daiktus, jau penkta karta isvaziavom tuo paciu keliu link uosto. Pakeliui dar nusprendeme vis delto uzkasti, nes nezinia, kada kita karta butu teke valgyti, ir issimaudyti juroje. Del to uzsukome i viena is pakeles papludimiu, kur automobili teko palikti aiksteleje prie kelio. Izenge i papludimio teritorija, is karto pamateme demesio verta privatu restoraneli - seimininkas su savo seimynyksciais tempe ant remo buvusius reklaminius rinkimu plakatus, kurie turejo apsaugoti ir nuo lietaus, ir nuo saules sedincius lankytojus. O ant plakatu buvo nesunku atpazinti Ukrainos politike, kuri siuo metu yra premjere. Seimininkas, pastebejes, kad mes gyvai sureagavome i ju pastangas plakatu su politikes atvaizdu pridengti lauko terasa, pasiteisino, kad plakatas is tinkamos medziagos, o portreta uzdazys, kad niekam neuzkliutu. Mes nepriestaravome, is tikruju gaila butu plakatus tiesiog kur nors ismesti, jei galima juos gerai pritaikyti. Musu pasirinktas restoranelis tikrai pateisino musu lukescius, kaip ir iki siol mums pavyko labai skaniai ir palyginus nebrangiai pasimegauti ukrainietiska virtuve. Dar turedami laiko nutareme issimaudyti juroje, nes po to dvi paras maziausiai teks plaukti keltu. Pagaliau, istempe kiek galedami laika, nutareme ivaziuoti i uosta, nes zinojome, kad is ten jau nebeisvaziuosime - kaip uz gelezines uzdangos. Apie pasienio proceduras, kaip jau iprasta, atskiras pasakojimas.
Ivaziave pro uosto vartus, radome siek tiek pasikeitusi per metus vaizda. Uosto teritorija buvo tvarkingesne, nebesimete nenaudojami gelezies gabalai ir kitokios siuksles. Bet nuorodu apie pasienio proceduru atlikimo tvarka , kaip ir pries metus, nebuvo jokiu - reikia susigaudyti patiems. Kitas niuansas, kad jokia uzsienio kalba isskyrus rusu, cia nesusikalbesi. Uosto teritorijoje pamateme 8 naujus BMW automobilius. Pasirodo, kad BMW komanda is Vokietijos per Klaipeda, Vilniu, Minska, Odesa, Batumi, Jerevana, Tbilisi vaziavo iki Azerbaidzano sostines Baku. Ten ketino palikti pardavimui savo automobilius ir uzbaigti reklamini zygi. Klauseme ar zino, kad Kaukaze keliai nelabai panasus i Vokietijos kelius. Vienas is vokieciu vadu isdidziai atsake, kad jie zino, ka daro. Juokais pasisiuleme vaziuoti kartu, tai mums buvo atsakyta, kad galit vaziuot, jei spesit. BMW komanda ketino vaziuoti 130 km /val. greiciu. Idomu, ar jiems tai pavyko. O tuo tarpu mes vis dar buvom krante. Laikas ejo, o Ukrainos pasienieciu vis nesimate. Galiausiai mes patys ememes iniciatyvos, susirinkom keturis reikalingus antspaudus ir pradejom laukti muitininku ir pasienieciu patikrinimu, po kuriu jau butume galeje patekti i kelta. Sis laukimas mums ir prailgo. Pasienieciai dingo kaip i vandeni. Tuomet, neturedami ka veikti, issitraukeme sulankstomas kedutes, alaus, pasikvieteme du motociklininkus vokiecius is Drezdeno ir pradejom kalbetis apie busima kelione. Vokieciai, vienas baro seimininkas, o kitas barmenas, taip pat issiruose i Kaukaza. Bet jie, kaip ir dauguma motociklininku, planavo tik vaziuoti, visiskai nesidomedami nei gamta, nei istorijos ar architekturos paminklais. Tuomet, issitrauke ir pasitiese ant zemes zemelapius, mes jiems siek tiek papasakojome, ka galima pamatyti Kaukaze. Netrukus is kazkur atsirado jaunieji ukrainieciu pareigunai ir pamate, kad mes smagiai kalbames gerdami alu, labai susinervino. Buvo jau velus vakaras, mes ju laukeme maziausiai pora valandu, tuo paciu metu Vokietijos futbolininkai laimejo pries turkus Europos cempionate. BMW komanda pradejo reiksti savo dziaugsma, grodami automobiliu signalais. Jauniesiems pasienieciams visai nepatiko, kad ju teritorijoje, kas ka nori, tas ta daro. Ypac vienas ju pradejo mus visus gasdinti, kad neileis i kelta, kad motociklininkai isgere alaus, todel negales i ji ivaziuoti. Bet jam teko atsitraukti, kai pasakem, kad siu eiluciu autore turi motociklo vairavimo teises ir negere alaus, todel gales ivairuoti vokieciu motociklus i kelta. Vis delto kelto pakrovimo tempai ne kiek negreitejo. Labai dideliais intervalais i ji ivaziuodavo po viena sunkvezimi, mes, kaip lengvuju automobiliu klase, turejome ivaziuoti paskutiniai. Tai ir ivyko trecia valanda nakties, o juk atvaziavome i uosta astunta valanda vakaro! Dar valanda uztrukome, kol kapitono padejejas paskyre kajute, nugriuve i pamiegoti, prabudome dar krante.
Pagaliau kita ryta atsikele dar uoste, is uosto isplaukeme tik pries pat vidurdieni. Taciau mes del to jau ismokome nesijaudinti - reikia prisiderinti prie pietietisko gyvenimo budo - niekur neskubeti. Juolab, kad mes jau buvo kelte ir anksciau ar veliau isplauksime, kitas dvi paras vis tiek teks praleisti juroje, o jau pasimoke is praeitu metu, kelioneje suplanavome keleta dienu nenumatytiems atvejams. Kelto keleiviai didziaja dalimi buvo krovininiu sunkvezimiu vairuotojai - tikru turistu ir siaip keleiviu buvo nedaug. Tarp tu paciu vairuotoju daugiausia buvo armenu ir gruzinu, keletas ukrainieciu ir kitu tautybiu atstovu. Dvi paras "ikalinti" kelte turejome grazaus laiko pabendrauti su margaspalve publika. Vairuotojai pasakojo apie savo vargus keliantis per Juodaja jura. Kai kurie gruzinai skundesi, kad jie eileje patekti i si kelta lauke net tris savaites. Pasirodo, priezastis gana paprasta - negalima is anksto uzsisakyti bilieto i kelta - cia veikia "gyvos eiles" principas, be to, nezinia, kaip musu atveju, ar tas keltas isplauks numatyta grafike diena. Ir stai, gruzinai, saziningi zmones laukia eileje, bet atvaziuoja armenai, pamalonina, ka reikia, atitinkama suma ir patenka i kelta be eiles. Ir taip ne vienas... Tokia versija mums pasakojo gruzinai. Ir nera pagrindo jais netiketi, nes armenai tikrai apsukrus ir gana izulus, nes ne karta teko atremti ju atkaklu asistavima. Tuo tarpu kelte tvarka buvo gelezine - penkiolika minuciu pries pusrycius, pietus ir vakariene per garsiakalbius keleiviai buvo kvieciami susirinkti valgykloje ir neveluoti. Tik, aisku, ne visi to paise, kai kurie vokieciai is BMW komandos, tai ir visai neateidavo. Tuomet kapitono padejejas per garsiakalbi vel visus perspedavo, kad "traukinys veluojanciu nelaukia". Kelte taip pat veike ir baras, taciau i pabaiga jis pritruko alaus - visa isgere vokieciai. Antra diena kelto ekipazui buvo surengti mokymai, tad keleiviai nors tokia pramoga turejo. Visa keliones jura laika dangus buvo giedras, denis ikaito taip, kad basa koja buvo neimanoma atsistoti, keltas plauke pastoviu 20 km/h greiciu - stebejom su navigatoriumi. Vairuotojai pastebeje, kad mes turime navigatoriu, labai juo susidomejo ir vis klausinejo, ka jis rodo - greiti, atvykimo laika, kurioje vietoje esame. Pagaliau jau ne tik navigatoriaus ekrane, bet ir realybeje pamateme artejanti Gruzijos kranta, bet issilaipinimas Gruzijoje pasirode taip pat ilgai trunkantis procesas, kaip ir Ukrainoje.
Gruzijos pakranteje buvo labai karsta. Vokieciai motociklininkai, kaip priklauso, ilindo i savo motociklininku rubus, pasirenge svilpti su vejeliu, taciau iki to momento, kai jiems tai pavyko padaryti buvo dar daug laiko. Visi kelto keleiviai pasirenge kaip galima greiciau islipti is kelto, vaikstinejo po ji neturedami supratimo, kada pavyks pagaliau atsistoti ant tvirtos zemes. Kaip ir Ukrainos puseje, Gruzijoje pareigunai neskubedami kvietesi keleivius i restorano patalpas ir kiekvienam atskirai antspaudavo pasus bei automobiliu dokumentus. Praeje pasienio kontrole, nepaaiskinamai ilgai negalejome isvaziuoti is kelto. Pagaliau ir tai ivyko, tuomet patekome i muitininku "spastus". Netrukus paaiskejo, kad pasienieciai i automobiliu dokumentus irase ne ta numeri, kurio reikia muitininkams. Galima nesusipratimus paaiskinti pareigunu nepatyrimu, taciau karstis ir biurokratiniai trukdziai perpilde zmoniu kantrybes taure - pasigirdo garsus nepasitenkinimo suksniai. Ypac graudu buvo ziureti i vokiecius, kuriems prakaitas zliauge per veidus, susikalbeti nei vokiskai, nei angliskai jie negalejo. Vel teko jiems siek tiek padeti, nes is ju pareikalavo 100 euru. Is pradziu gruzinai niekaip nesugebejo isaiskinti uz ka, kol galiausiai ant vokieciu bilietu rado parasyta eilute apie nesumoketus uosto mokescius. Vokieciai jau nebesipriesino, kad tik greiciau juos paleistu is to muitines aptvaro ir jie galetu lekti su savo motociklais. Siaip ar taip atplauke i Poti 10 valanda ryto, is uosto isvaziavom tik 4 valanda po pietu. Zinodami Gruzijos keliu bukle ir nemaza atstuma iki numatytos nakvynes Alazani slenyje, mes nutareme ta nakti dar pernakvoti prie juros. Paskambinome i gretima miesteli Kobuleti musu pazistamai poniai ir papraseme priimti nakvynei. Ji labai maloniai mums surado nakvyne pas savo drauge, gyvenancia name su sena vaistine, paveldeta is savo prosenelio. Namas buvo nuostabiai irengtas pagal geriausias senuju inteligentu tradicijas su senoviskais baldais, sviestuvais, autentiskomis krosnimis ir daugybe seimos relikviju - knygomis, indais ir kitomis smulkmenomis. Uz nakvyne autentiskoje aplinkoje nepagailejome ir 120 litu, o seimininke mus dar pavaisino ir savo keptu chacapuri - gruzinisku pyragu su surio idaru. Gana ilgai vakarojome terasoje, kuria supo sodas, nes buvo silta ir gera.
Birzelio 29, sekmadienis
Nuo Juodosios juros kranto patraukeme i Gruzijos giluma. Visoje pakrantes juostoje zavejo prie beveik kiekvieno namo zydintys vijokliai lotyniskai vadinami Campsis, o lietuviskai lastune. Jie buvo apsivije ir tvoras, ir elektros ar kitokius stulpus, ir namu sienas. Tokio veslaus zydejimo dar neteko matyti, bent jau Lietuvoje, nors sie vijokliai auga ir pas mus. Labai ilgai vaziavome abiejose kelio pusese grozedamiesi siais ryskiai oranziniais vijokliais. Kelias, nors ir magistralinis, buvo gana siauras, teko nuolat lenktyniauti su didziaisiais sunkvezimiais. Birzelio menesi po Joniniu, kuomet Lietuvoje tik sienaujama, cia pakelese zmones jau pardavinejo savo sodu vaisius - obuolius, slyvas, kriauses, vysnias, tresnes. Zinoma, ir kainu nepalyginsi su lietuviskomis. Rojaus krastas! Kitaip nepavadinsi. Deja, netrukus baigesi pajurio zona ir pradejome kilti aukstyn - atitinkamai pasikeite ir gamtovaizdis. Prasidejo laukai, lygumos, kurios birzeli dar zaliavo, veliau ivaziavome i kalnuotaja zona. Slaitai apauge medziais - is pradziu lapuociais, paskui jau ir spygliuociais. Netrukus ivaziavome i ta pati sleni, kur buvome stabteleje pas moliniu duonos krosniu ir vyno asociu meistra. Jo produkcija, kaip ir pernai, buvo isdeliota pakeleje, taciau jo paties nesimate. Stabtelejome mazuju asociu, asoteliu ir kitokiu molinuku turgelyje. Vylemes gal mus prisimins prekeiviai, juk ant musu dzipo dureliu buvo isidemetini uzrasai "Lithuania - Georgia", taciau, deja, niekas nepradejo glebesciuotis ir kviesti i svecius. Tad, greitai nusipirke kelis asotelius, skubejome tolyn. Kelias iki Tbilisio jau buvo gana gerai pazistamas, pakeliui pravaziavome tuneli, uz kuri lyg ir reikejo moketi, taciau mes neaptikome nieko panasaus i mokejimo automatus, o juo labiau mokesciu rinkejus. Netrukus pries Tbilisi turejome pasukti i sostines aplinkkeli. Kiek prisimineme, viena jo atkarpa buvo labai prasta. Tikejomes, gal bus isasfaltuota, taciau veltui. Ten teko gerokai sugaisti laiko, lenktyniauti su sunkvezimiais, kurie kele didziulius dulkiu kamuolius. Netrukus sone pastebejome besikaupiancius audros debesis. Atrode, kad galime su jais prasilenkti, taciau netrukus is ju prapliupo liutis, kuri mus lydejo visa kelia iki nakvynes, o ant perejos per kalnagubri teko netgi rinktis - rizikuoti nuslysti nuo kelio ar grizti atgal.
Mes pasirinkome trumpesni, prastesnes kokybes, bet idomesni kelia link nakvynes vietos. Kelias vingiavo graziais upiu sleniais, apsuko miskais apaugusio kalnagubrio ketera, uz kurios buvo uzsikabine lietaus debesys. Kadangi vaziavom i pereja, kelias kilo aukstyn. Visas lietus, kuris gausiai pylesi is dangaus, ant kelio pavirto srauniu srautu. Kadangi Lietuvoje nera kalnu, apie liuciu pavoju kalnuose teko skaityti tik knygose. Tad prisimineme tokius aprasymus vaziuodami keliu - upe. Nors ir buvo siek tiek baugu, bet buvo labai idomu - savo dzipu pasitikejome, vairavimo igudziais taip pat. Kylant vis aukstyn pravaziavome paskutini kaimeli, kuriame sutikome ir paskutini automobili pries pereja, jau temo, taciau salikeleje po medziais dar iziurejome mus palydinti Stalino biusta. Netrukus isvaziavome is kaimelio ir is misko. Toliau kelias serpantinais vingiavo uolingu slaitu. Likus vos keliems vingiams iki perejos virsaus, kelio juosta staiga kazkaip keistai nutruko. Prietemoje ne iskart supratome, tad sustojome, kad geriau apziuretume. Teko net islipti lietui nepaliaujamai lyjant. Prieje arciau krasto supratome, kad kelias sioje vietoje yra paplautas dar pavasariniu liuciu ir dabar tik siek tiek pramintas vazinejancio transporto. Kelininkai sios atkarpos nebuvo tvarke. Jeigu nebutu lije, mes butume pravaziave savo dzipu be jokio vargo. Taciau pliaupiant lietui - teko gerai pagalvoti, ka daryti. Grizti atgal ir vaziuoti aplinkiniu geru keliu nieku gyvu nesinorejo, nes tai reiske papildomus mazdaug 200 km ir 5 valandas vaziavimo. Laukti, kol kas nors dar atvaziuos ir tiketis, kad tokiu budu vieni kitus pasaugosim, taip pat nebuvo vilties, nes supratome, kad tokiu oru vietiniai tikrai nevaziuos, o kitu turistu cia nera. Beliko, ilgai nelaukiant, nes kalnuose laukimas pliaupiant lietui, gali tik apsunkinti situacija, apziureti kelia, pasirinkti tinkamiausia vaziavimo trajektorija ir ... pirmyn. Taip ir padarem. Dzipu vaziavo vienas vairuotojas, kad kitas, reikalui esant, galetu bent mobiliu telefonu sauktis pagalbos. Visa laime, kad toje vietoje nebuvo staciu slaitu, tad pavojus buvo tik nuslysti zemyn ir laukti ryto, kol kas nors atvaziuos i pagalba. Vairuotojas susikaupe ir, paspaudes greicio pedala, ryztingai nuvairavo dzipa per kliuti. Pasigirdo dunkstelejimas i dugna, ratai slystelejo, taciau istvermingasis dzipas issikapste is kelio duobes. Lengviau atsikvepe ir nieko nelaukdami teseme kelione. Uz paplautos kelio atkarpos netrukus pasiekeme perejos virsu, o persiverte per ja, zemyn jau vaziavome asfaltu. Lietus nesiliove. Tuo paciu vandens srautu jau leidomes zemyn. Netrukus ivaziavome i veslu lapuociu miska, ir kelias jau buvo kaip tunelyje. Nesutikome ne vieno automobilio. Vaziuoti buvo ir baugu, bet ir labai romantiska. Iveike tokia kliuti, jautemes visiskai saugus. Netrukus nusileidome iki zmoniu gyvenamu vietu. Miesteliai pakeliui buvo suverti kaip karoliai, bet nesimate ne vieno zmogaus. Pasieke Kisischevi miesteli, kur turejome nakvoti, buvome sutikti labai dziaugsmingai. Mes buvom paskambine dar pries pereja, tad zmones niekaip nesuprato, kur mes tailp ilgai uztrukome. Uztat musu jau lauke puiki gruziniska vakariene su gausybe valgiu ir naminiu vynu. Pasakojant savo keliones nuotykius, tamada - stalo vadas - puikiai pritaike juos tostams. Buvo labai malonu po itemptos visos dienos keliones pasijusti saugiai ir smagiai draugu buryje.
Sia savaite bent jau Rytu Lietuvoje buvo labai siltas ir malonus oras. Sis savaitgalis - mirusiuju atminimo metas. Sinoptikai zada, kad sios dienos turetu buti nesaltos ir nezvarbios, kaip yra ne karta buve. Nors ciklonas arteja, lietingiausi debesys telkiasi ties vakarine salies puse, rytineje jie ir ploni, ir ju maziau. Atitinkamai rytineje salies puseje bus silciau nei vakarineje. Penktadieni is pietu kylancio ciklono centras keliaus isilgai Baltijos. Vyraus gaivus pietiniu krypciu vejas, taciau bus vesiau. Diena temperatura bus tarp 5 ir 10 laipsniu silumos. Taciau penktadieni vakarop ciklonas jau tols ir orai rims. Slegis pamazu kils, todel ir nakti i sestadieni, ir sestadieni diena lietaus tikimybe bus menka. Del pragiedruliu naktimis gali buti ir salnos, taciau is esmes savaitgali turetu buti bent jau grazu. Maza to, yra nemaza tikimybe, kad panasus orai isliks ir dar kelias dienas. LR 10.30.
"Labai aciu,
kam tas vargas". Taip sekmadieni istare Socialdemokratu
partijos garbes pirmininkas Algirdas Brazauskas, salia
rinkimu apylinkes paragintas kitais metais dalyvauti
prezidento rinkimuose. LR 10.27.
Sutrumpinimai:
LR dienrastis "Lietuvos Rytas" R dienrastis "Respublika" LA dienrastis "Lietuvos Aidas" LTV Lietuvos Televizija